Įspūdžiai/patarimai

Kai pagaliau išbandai – Sankt Peterburgas

Straipsnio autorius: Auksė Podolskytė

Šaltinis: Auksės Podolskytės blogas

Kai tik sužinojau, kad studijuosiu Taline, iškart „stuktelėjo“ dvi idėjos: a) būtinai važiuosiu į Sankt Peterburgą, b) eisiu į kiną per „Black Nights“ kino festivalį. Abu planai įgyvendinti (valio!).

Autobusu iš Vilniaus iki Sankt Peterburgo kelionė trunka apie 15 valandų. Privalumas tas, kad iš Talino kelionė trumpesnė – apie 8 valandas. Tie, kas keliauja autobusais, žino, jog kiekviena papildoma valanda, praleista autobuse, yra svarbi. Kuo jų mažiau, tuo geriau. Dėl kainos iš Vilniaus nesu tikra, bet iš čia už kelionę į abi puses su „Lux Express“ paklojau 20 eurų. Važiavau naktį, todėl miego sąskaita sutaupiau laiko ir pasiruošiau Rusijai žiūrėdama Joe Wrighto „Aną Kareniną“

Kadangi labai nekantravau, tad kai spalį nusipirkau bilietus, iškart pateikiau dokumentus vizai. Lapkričio pradžioje ji jau buvo paruošta. Tik iki kelionės dar buvo likęs mėnuo.

Rusija ir Sankt Peterburgas man visada asocijavosi su šalčiu ir žiema. Manau, kad vasarą miestas praranda dalį savo (atšiauraus) charakterio. Na, bet manimi geriau netikėti, nes niekad savomis akimis nemačiau vasaros Rusijoje (bet norėčiau). Nepaisant to, kad šaltis apsunkina ilgesnį pasivaikščiojimą, tačiau savo sprendimo nekeisčiau.

Pati pirma diena, penktadienis, buvo ilga, nes į Baltijos stotį atvažiavau 6 valandą ryto. Svarbu nesupainioti, kad tai metro, o ne autobusų stoties pavadinimas. Mano draugė susipaniojo ir nuvažiavo į autobusų stotį, o kadangi mano autobusas apskritai atvažiavo pusvalandžiu anksčiau, tai savo pirmąsias valandas linksmai leidau traukinių stoties foje fotografuodama kioskų vitrinas. Iš tiesų, tai ganėtinai įdomi veikla – tas pats kioskas parduoda ir radijas, ir lūpdažius, kitas su užrašu „dešra“ prekiauja sausainiais… Kartu su manimi nuobodžiavo ir apsaugos darbuotojai – aš stebėjau juos žaidžiančius su žibintuvėliais, o jie, manau, mane. Susitikusios po daugiau nei pusantrų metų nutarėm važiuoti į centrą papusryčiauti. Anot jos, tokiu ankstyvu metu dauguma kavinių dar uždarytos, todėl ji iš anksto buvo pažiūrėjusi kur galim nueiti. Atsidūrėm vienoje pyragus ir kavą siūlančioje vietoje, tad pusryčiai pasitaikė net per daug saldūs (tai įmanoma). Sulaukusios šviesos, sėdom į autobusą jos namų link.

Papasakosiu kiek plačiau, kas tai per būstas. Mano draugė gyvena bendrabutyje, kuris yra saloje, geriau žinomoje kaip Vaska (Vasiljevskio sala). Mano draugė prognozuoja, kad greitai dėl didėjančios kinų populiacijos rajone, Vaska pavirs Chinatown. Pro 18 aukšte esančio kambario langą matosi Suomijos įlanka. Neblogas vaizdas, kambarys šiltas ir kas įdomiausia – visa tai vos už 3 eurus žmogui! Pamiršau paminėti, kad internetas – papildomi 2 eurai žmogui. Neblogai! Man kaip svečiui tereikėjo užsiregistruoti pas apačioje sėdinčią moteriškę. Niekas neklausia, kur miegosiu, o tiesiog įduoda kortelę ir liepia kasdien iš naujo užsiregistruoti.

Pro bendrabučio langą matosi Suomijos įlanka

Tiems, kurie negyvena centre, mieste atstumai milžiniški. Nuo Vaskos iki centro autobusu kasdien važiuodavome 40 minučių ir tai yra normalu. Važiuodamos autobusu kaskart tikrindavome bilietėlius, kuriuos nusipirkdavome iš konduktorės. Žaidimo esmė tokia, kad 6 skaitmenų kodo 3 skaičių suma turi būti lygi kitų 3 skaičių sumai. Jeigu sutampa, tuomet bilietas laimingas, bet linksmoji dalis ta, kad bilietėlį reikia suvalgyti. Man nei kart nepasisekė.

Ilga kelionė žemyn

Dieną pasisukinėjusios centre apžiūrėjom žydrąjį Smolny vienuolyną šalia Nevos upės, užsukom į įspūdingą art noveau stiliaus knygyną Dom Knigi (jo pastate įsikūrę Yandex.ru), pasivaikščiojom (kiek tai įmanoma šaltyje) Tavrichesky parke.

Įėjimas į Dom Knigi. Anksčiau šiame pastate buvo įsikūrusi JAV ambasada

Šiek tiek apie maistą (o kaip be jo?). Sankt Peterburge čia pirmą kartą paragavau pirogi. Iš tiesų, tai jų rasti galima ir Taline. Lietuvoje niekada nemačiau, bet ir neieškojau. Gal kokiam „Carskoje Celo“ yra? Tai – tipiškas rusiškas pyragas su įdaru – kopūstais, grybais, sūriu, mėsa, kiaušiniais, uogiene, varške ar kuo kitu. Kadangi pietavom modernioje kavinėje pateikimas ir išvaizda nebuvo visai tradiciniai. Tradicinių galima rasti kavinėje Stolle. Sakyčiau, kad ši modernioji versija atrodo lyg borek ar empanada gallega.

Ką dar naujo sužinojau? Mano draugė papasakojo apie obuolių pyragą Šarlotka, degtinę su krienais, 24 valandų parduotuves, sūrelius popierinėse pakuotėse ir stalovajas (angl. stalovaya) arba kitaip – sovietines valgyklas. Panašu, kad Sankt Peterburge „ant bangos“ sušiai, shawarma (vietiniai vadina shawerma), taip pat Kaukazo virtuvė. Jai neatsispyrėm ir mes. Nuėjom valgyti chačapurio į netikėtai atrastą vietą pavadinimu Kazbegi ir likom patenkintos.

Pirogi , kopūstų salotos ir morsas

Pirmą vakarą ėjom į baletą. Manau, kad baleto sostinėje pamatyti baletą yra kažkas wow. Kalbant apie baleto teatrus, Sankt Peterburge žymiausi yra du – Michailovskio (Mikhailovsky) ir Marijos (Mariinsky). Pirmasis buvo atidarytas 1833 m., o antrasis – tik šiek tiek senesnis (1783 m.), tačiau yra vienas iš žinomiausių Rusijoje. Mikhailovsky teatre žiūrėjom 3 dalių baletą „Miegančioji gražuolė” ir jis, turbūt, yra ketvirtas mano matytas baletas. Jei atmintis neapgauna, mokyklos laikais mačiau „Spragtuką“ ir galbūt „Pelenę“. Šiemet Taline po ilgos ilgos pertraukos pažiūrėjau „Gulbių ežerą“. Sutapimas, kad visuose matytuose skamba rusų kompozitorių kūryba – Čaikovskis arba Prokofjevas. Beje, šiais metais pirmąkart buvau operoje. Atrodo, kad buvo gana kultūringi metai.

dsc_0576

Likusias dvi dienas lankėmės su religija ir istorija susijusiose vietose: Prisikėlimo bažnyčią (ji taip pat vadinama Atpirkėjo, Atpirkėjo krauju – tikra makalynė), Šv. Isakijaus katedrą-soborą, Kazanės katedrą, Petro ir Povilo tvirtovę ir ketinome aplankyti Ermitažą.

Katerina sakė, kad Piteryje saulė pasirodo tik 50 dienų per metus. Galiu pasigirti, kad spėjau pasimėgauti šiuo retu malonumu. Netgi turiu įrodymų.

Į Ermitažą patekti nepavyko dėl per didelio kiekio žmonių. Galėjome rinktis: arba laukti eilėje valandą ir pavirsti varvekliais, arba eiti kažkur kitur ir sušilti. Taigi Ermitažas liko kitam kartui. Vietoje jo nusprendėm aplankyti Rusų meno muziejų, kuriuo nenusivylėme. Beje, bilietas ne Rusijos piliečiams šiek tiek brangesnis.

Visai netikėtai bevaikštinėdamos Nevskio prospektu užtikome seniausią veikiantį miesto kino teatrą „Aurora“. Pastatas mena 1913 metus. Tačiau dabartiniu pavadinimu kino teatras žinomas nuo 1932-ųjų. Prieš tai jis buvo vadinamas „Pikadilly“. Plakatas prie įėjimo skelbia apie Wim Wenderso filmų retrospektyvą. Anot mano draugės, filmo kaina čia aukštesnė nei įprastame kino teatre. Įdomu būtų pamatyti, kaip atrodo kino salė. Bet šita idėja tebūnie kitam kartui.

Straipsnio autorius: Auksė Podolskytė

Šaltinis: Auksės Podolskytės blogas

Prenumeruok

Labas, keliauninke! Prenumeruok ir pirmasis gauk geriausius kelionių pasiūlymus!
Ad